Vasarą mane pakvietė vaidinti filme. Labai daug galėčiau papasakoti, bet kažkodėl nenoriu. Viską įvertinkite patys.
Cat Soup. Nekojiru-sou. Kačių Sriuba.
Filmas neilgas. Animacija labai graži. Turinys visiškai siurrealus. Mintys keičia viena kitą, siužetas gali būti interpretuojamas galybe būdų, metaforų daugybė, idėjos maišosi tarpusavyje, visi sutvėrimai leidžia keistus garsus… Filmas šizofreniškas kaip reta. Galima pažiūrėti per pusvalandį, pasijuokti ir užmiršti, galima analizuoti jį šimtais puslapių. Vienas komentatorius pastebėjo — be žolės šito filmo nesuprasi. Gali būti. Šiaip pažiūrėti nesiūlyčiau (yra ir geresnių filmų), bet kadangi neilgas — kodėlgi ne?
Skafandras ir drugelis
Tokio filmo nemačiau jau seniai. O reikėjo, jau trūko tokių… ir tokio sunkumo gerklėje pažiūrėjus, ir tokių minčių, kai jau net negalvoji, kas buvo ar bus, tik dar ilgai sėdi ir žiūri į raides, lipančias aukštyn ekranu. Tikrai vienas stipriausių mano matytų filmų. Apie ką jis plačiai pasakoti neverta: labai pilnavertį gyvenimą gyvenęs vyras po širdies smūgio patenka į būseną, kurioje jis gali judinti tik savo akies voką, galvoti ir girdėti.
Apie gyvenimą, norą gyventi, kūrybą, tokią, kuri gyva visur ir visada. Kuo mažiau apie filmą žinosi, tuo geriau.
Bet pamatyti būtina. Tikrai. Būtina.
Zeitgeist
Toks filmas.
Šis tas objektyvaus: filmą sudaro trys dalys. Pirmoji yra apie religijas, daugiausia apie krikščionybės kilmę. Antroji dalis yra apie rugsėjo 11-tąją, įrodoma, kad tai ne pirmas atvejis, kada terorą prieš savo tautiečius suorganizavo pati JAV. Trečioji dalis yra apie JAV ir pasaulio ekonomiką ir bandymus sukurti vieną pasaulio valstybę, kurioje būtų kontroliuojamas kiekvienas žmogus.
Kas man patiko – tai tam tikras švietimas. Yra ką naujo sužinoti. Bet…
Pirmiausia užkliuvo tai, kad visą laiką kalbama tokiu “konspiracinės teorijos” tonu ir tekstu. Daugybė visokių simbolių ir metaforų pačiame filme suteikia jam visiškai “brainwashing” efektą. Po to taip nemaloniai jautiesi.
Dėl turinio – erzina tai, kad į krikščionybę žiūrima (ir dėl to ant jos varoma) tik per istorinę prizmę, tai, kas ji buvo, ne tai, kas yra. Religinės kontrolės laikai jau baigėsi (baigiasi), dabar inkvizicija niekaip neįmanoma. Dabar religija pavirto tuo, kuo ji turėtų būti — būdu gyventi geriau, be smerkimo, bet su patarimais.
Antros dalies turinys buvo girdėtas ir erzino mažiausiai. Taip, aš manau, kad rugsėjo 11-toji tikrai galėjo būti suorganizuota JAV tarnybų, siekiant sudaryti palankią visuomenės nuomonę dėl karo Irake.
Trečioji dalis buvo apie tarptautinę bankininkystę, kaip ji prisidėjo prie karų kurstymų ir kitokių nelaimių. Taip gali būti, bet man tas tikrai nėra labai aktualu. O masinė žmonių kontrolė ir viena pasaulinė vyriausybė – laimei, mes dar turime valstybę. Ir nors ji jau dalinai priklausoma nuo ES, jaučiuosi pakankamai laisvas.
All in all, šiek tiek sąmokslo teorijos, šiek tiek brainwash’o, šiek tiek tiesos. Verta pamatyti, jei manai, kad sugebėsi atsakyti sau į klausimą – “kuo aš tikiu ir kuo noriu tikėti?”.
Varpas
Šiandien (pastaba: įrašas perkeltas iš kito blogo ir tai iš tiesų vyko vasarį, atrodo) buvau naujo Audriaus Stonio filmo “Varpas” premjeroje. Filmas yra apie Platelių ežere gana seniai paskendusį varpą, jo paieškas ir kaimo žmonių pasakojimus apie tai. Būtent šie pasakojimai ir sukuria visą intrigą — ne todėl, kad visi žinotų varpo legendą, bet todėl, kad jie, vos išgirdę klausimą apie varpą, sako nieko nežiną, nutyla ir neturi ką atsakyti. Visi senieji gyventojai lyg slepia varpo paslaptį ir nenori nieko atskleisti. Yra užrašyta istorija apie vieną grafą, kažkada ištraukusį paskendusį varpą, tačiau vėliau, paprasšytas keisto žmogaus, jį vėl paskandino. Ir tai ne visos legendos apie tą varpą…
Pats filmas nuostabiai gražus. Visi vaizdai itin kokybiški, pribloškiančiai gražūs, skirtingi ir jų daug. Žiūrėti gražų filmą malonu apie bet ką, o kai filmas yra itin gražus… Filmo vaizdais likau labai sužavėtas.
Hm, man atrodo, recenzijų rašyt nemoku, o gal net ir nesistengiu. Bet vis tiek labai rekomenduoju šį filmą pamatyt, jei tik pakenčiat dokumentiką. Nes jis labai keri {:
Linksmosios Pėdutės @ Coca Cola Plaza
Turiu pripažinti, jau senokai mačiau filmą, kuris būtų elementariai nepatikęs. Dažniausiai prastas filmas kartu būna ir nuobodus, tiesiog nebaigi jo žiūrėti ir pasilieki be nuomonės. Žiūrint filmą kino teatre nelabai išeisi, o ir išeiti nėra kada, nes filmo pradžia gana smagi, o tik paskutinės dešimt minučių viską taip šlykščiai sumaišo, kad palieki suirzęs ir keiki Holivudą, “kokio bieso jiems būtinai reikia laimingos pabaigos?”.
Kad geriau suprastumėte, kas čia taip suerzino, trumpas scenarijus:
Smagiai pingvinų šeimynėlei gimsta pingvinukas, kuris vienintelis tarp tūkstančių nemoka dainuoti, nors kiekvienas pingvinas privalo tą mokėti. Jis nori šokti. Aišku niekas jo nemyli, atstumia, o jo didžioji meilė pingvinytė su juo nenori bendrauti. Tačiau jis, norėdamas įrodyti, kad yra kažko vertas, eina ieškoti, kas pavogė pingvinų žuvis. Keliauja su keliais ne savo rūšies pingvinais, ir kai suranda žmones, kelionę tęsia vienas, o draugai keliauja atgal namo.
Būtent šiuo momentu situacija yra tokia – jis žino, kad niekas ten jo nemyli, bet šoka į vandenį ir bando pasivyti plaukiantį laivą. Laivas nutolsta toli už horizonto, jis plaukia tolyn. Būtų visai prasminga pabaiga, bet ne. Štai kaip tęsia Holivudas:
Jį, perplaukus bent 20 000km išmeta kažkur Kalifornijoj ir pasiima į zoologijos sodą. Ten, po kelių mėnesiu, jis pradeda šokti. Visi amerikiečiai baisiai nustemba “ir kažkaip susivokia, kad jis savo šokiu nori pasakyti, kad žmonės vagia jų žuvis, todėl dėl trenkto pingvino sukviečia kongresą ir siunčia gelbėjimo armiją į Antarktidą”. Na, ir aišku jis, būdamas jau gana senas, susieina su graužiausiaja Antarktidos pingvinaite.
Šlykštus ir erzinantis hepiendas. Fu.
Ūkų Ūkai @ Skalvija
Režisierius Audrius Stonys
Žanras dokumentinis
Filmo kilmės šalis Lietuva, Prancūzija, Suomija
Filmo sukūrimo metai 2006
Filmo trukmė 30 min
Gavau pakveitimą į naują lietuvišką kino filmą. Lietuvišką! Vien dėl to reikia daugybės plojimų. O dabar kritika.
Filmas trumpas – tik 30 minučių. Tačiau sugeba atsibosti ir per jas. Rodomi tam tikri dokumentiniai vaizdai – iš lėto sportuojanti močiutė, kalinys, bėgikai maratone… Šie sportavimo vaizdai maišomi su gamta. Tačiau filmo veikėjai niekada nesutinka vienas kito, filme nėra jokio veiksmo (išskyrus močiutės atsikėlimą ryte ir sportavimą – santykinis veiksmas, visgi.). Vaizdai idėjiškai labai panašūs – atskleidžia norą gyventi, nepasiduoti. Tačiau apart idėjos vaizdų niekas nesieja, todėl žiūrėti nuobodu. Ir lyg to būtų negana, viskas nufilmuota lietuviškai – jei jau bėga, tai bėga tris minutes ir vaizdas tas tris minutes monotoniškas. Jei jau sportuoja kalėjimo kieme, tai ilgai bėgios ratais, kol žiūrovui visiškai atsibos. Ech…
Ir visgi, nors idėja graži, o kaip dokumentinis filmas jis yra visai neblogas, idėjos atskleidimas man asmeniškai nepatiko. Turbūt man vienam, nes visiems kitiems idėjos atskleidimas vaizdų nesiejimu, monotonija patiko. Galbūt aš nesuprantu nieko gyvenime, galbūt tik kine. Filmas visiškai nesužavėjo, ir kas svarbiausia – nebuvo jokio katarsio, kurį sugeba sukelti net trumpi ir ne tokių profesionalų filmai.
O juk būtent katarsis tokią stiprią idėją turinčiuose filmuose svarbiausia…
Albinosas @ Skalvija
„Albinosas“ („Nói albínói“)
Režisierius: Dagur Kári
Filmo kilmės šalis: Islandija, Vokietija, Didžioji Britanija, Danija
Filmo sukūrimo metai: 2003
Filmo trukmė 1h 33min.
Filmą žiūrėjau vakar. Filmo siužetas gana nuobodus ir paprastas, kaip ir pats filmas. Nojus gyvena Islandijos gūdūdose, velniškai nuobodų gyvenimą. Mokylos nelanko, vėliau jį iš jos išmeta. Tėvas nuolat girtas, gyvena su mieguista senele.
Visgi, būtent tame nuobodulyje ir yra filmo idėja. Žiūrėti nuobodu, tačiau taip reikia, turbūt. Nes veiksmas lyg ir griautų filmo idėją – norą pabėgti iš to pamiršto krašto, pakeisti kasdienybę. Ir ta nemaloni kasdienybė filmo pabaigoje pasikeičia – žūva Nojaus senelė, tėvas ir mylimoji.
Filmą pažiūrėjau, nes sėdėjau kino teatro salėje, vietomis jis buvo net šiek tiek įdomus, nes juokingas. Bet jei filmą rodytų per televizorių (o tikrai nerodytų – televizoriai nemėgsta neholivudo), tai nueičiau nesulaukęs galo. Ir antrąkart į kiną žiūrėt neičiau.
9 nuomonės