Žodžiai ir raidės ir ne tik

Yra tokia Jono Meko poezijos knyga „Žodžiai ir raidės“.
Nuostabūs ten eilėraščiai. Man turbūt patys gražiausi.
Kelis siūlau paskaityti ir tau. Ir jei patiks… mažai ką begalėsi padaryti — knygos jau seniai nebemačiau knygynuose.
Beje, eilutės ir tarpai tarp raidžių ten svarbūs, tad nežinau, kiek pavyks tai perteikti čia.

Poezija išliks,
taip kaip
ilgesys,
nostalgija,
svajonės.

Jūsų žodžiai
nenužudys

vaikelio juoko,
smilgelių
jautrumo,

draugystės,
lūpų,

mano sapnų,
debesų
pakraščiukų.

Antra valanda
ryto,
Niujorke.

Aš sėdžiu dabar savo
vienišam
kambary

ir kalbu apie
rudenį

Bet ruduo tik mano
atminty

aplinkui knygos
muzika
popierių chaosas

Niekas neįtaria
kad kažkur
galbūt krinta
lapai

Aš visai kitur
užu laiko
kasdieniškų
ribų

nei čia nei ten
kaip
Schroederio
katė

A, kaip Schroederio katė
einu aš per
rudenį
kartu būdamas ir
vasara ir
ruduo, ir žiema ir
pavasaris.

Kaip senam
dvare
medis laikos įkibęs

prieš vėją

du šimtus ar
tris
kas žino kiek
metų,

pakrypęs toks,
lyg susirūpinęs.

O didelis jis ir
lapuotas, pilnas
žalumos.

O vėjas vis
pučia.

Aš esu
tas
medis

aš esu
tas
vėjas.

Pasitikėk
pasitikėk

pasitikėk
pasitikėk

pasitikėk
baltais
debesų
avinėliais.


Penki kilogramai grožio

Mokykloje rašėme esė. Tai nėra visai esė, bet žmonėms patiko. Dalis idėjų paimta iš ankstesnio straipsnelio “Su***tas grožis”.

Kai nieko nežinai ir žinoti nieko nenori, kai nematai ir negirdi, nes yra kas žiūri ir klauso už tave — ramiau. Ir kažkaip aiškiau. Gal todėl, jog pats ir negalvoji. Nebandyk atsakyti į klausimą, kas yra gražu, o kas ne. Nereikia. Yra tų, kurie žino, kas gražu būtent tau. Ir jie tikrai žino, koks tu esi gražus ir koks —ne. Jie tikrai neužmirš tau priminti: „tu dar nesi gražus, tikėkimės, niekada ir nebūsi.”

Tu pats, o ypač pati, klausai jų gražios pasakos visą laiką. Dar būdama visai mažytė pamatai pelenę. Istorija graži, išvaizda — dar gražesnė. Juk geraširdė mergelė būtinai turi būti žydraakė liekna blondinė, kitaip ji lyg ir nebe tokia gera tampa. Po kiek laiko paimi į rankas barbę. Ir įsitikini dar kartą — jei nori gero gyvenimo, didelio namo ir šaunaus Keno — suvartok tą grožį, kurį tau siūlome. Būk idealių proporcijų, idealių plaukų ir akių. Nuo jaunystės mokykis, kaip taisyklingai krauti ant savęs košę makiažo. Ir neužmiršk — tavo idealus grožis iš esmės yra vienintelė problema tavo gyvenime. Didelį rožinį namą iš kažkur gal atitemps tavo ne ką mažiau idealus vyras. Vėliau, kai išmoksti skaityti, gali pažinti tikrąjį grožį iš naujo. Lentynose aukštais rikiuojasi grožio biblijos — mažiausioms visokios „Justės”, vėliau „Panelė”, dar vėliau — „Laimos”, „Editos” ir kitos moterys. Jų viršeliuose spindi šlovingos kino ir muzikos deivės, kurios savo patarimai nušvies kelią ir tau. Neduokdie užmirši, kaip siekti grožio. Kaip tada galėsi gyventi pilnavertį gyvenimą?

Laimei, kovoje už grožį nesi viena. Mada neprivaloma, bet patartina. Tavo akys ne žydros? Šie kontaktiniai lęšiai tinka idealiai. Ir dar pabandyk šį akių pieštuką, tušą, blizgesį, kremą ir pudrą. Plaukai ne tobulai blondiniški? Nesidažyti jų kažkaip nesmagu. Krūtinė per maža? Žinau vieną gerą chirurgą… O štai tuomet, kai jau esi gražaus kūno ir, suprantama, gražios sielos, gali pretenduoti būti pati gražiausia. Grožio konkursuose susirinkę klonai renka geriausią, o išrinkę sklebia: „visus metus tu būsi mūsų naujas grožio standartas”. Laimei, skirtumo nuo pernykščio nėra. Galbūt tokie standartai yra vienintelis būdas išmatuoti grožį, tačiau iš tiesų, grožį kaip ir meną lyginti ir išrasti kažkokius matus — beprasmiška. Subtilūs dalykai negali būti matuojami.

Tačiau kai grožis tapo vartojamąja preke, kai ištisos industrijos sklebia tą patį grožio supratimą, kito kelio nesimato. Pasikeitimas būtų skausmingas ir, iš tiesų, mažai kam reikalingas. Na tai kas, kad tik viena iš penkiasdešimties moterų drįsta save vadinti gražia. Gal taip ir reikia. O gal reikia pripažinti, kad grožio standarto nėra ir liautis pirkti grožį kilogramais.


Teisė klysti

Žmogus turi teisę klysti.

Ne visada reikia jo klaidas taisyti. Nereikia jausti pareigos taisyti kitų klaidas. Nes jie turi tokią teisę, ir nebandyk iš jų tos teisės atimti.

Neaiškink jiems, kas yra teisinga ir gera.

Nes to nėra.

Nėra teisingo kelio. Niekada nėra tiesos ar teisingo pasirinkimo. Nėra dalykų ar kelių, kurie būtų blogesni ar geresni už kitus.

Leisk žmonėms klysti. Neužmiršk, kad bendros tiesos nėra. Kiekvienas pasirinkimas yra teisingas pasirinkusiam. Eik savo keliu ir neversk kito juo eiti.

Rinkis, ar nori manęs klausyti. Ir jei tai mano kelias, aš galiu klysti.


Pirmų kartų dienoraštis

Kai gyveni skubėdamas, lengva nuskęsti pačiame gyvenime. Lengva prarasti nekasdieniškumo jausmą. Bėgant dienoms kartais imi ir užmiršti, jog gyveni. Prieš kelias savaites turbūt man buvo panašiai — tas jausmas, kuris skyrė vieną dieną nuo kitos, ganėtinai išblėso.

Tuomet prisigalvojau visokiausių veiklų. Apie jas nerašiau šitame bloge, bet primenu sau pačiam — buvau mainų programoje su Kauno jėzuitų gimnazija, o nuo ketvirtadienio iki vakar dienos (sekmadienio) buvau kvietys Kairų rekolekcijose (plačiau: tai tokios rekolekcijos, kuriose pats kaip dalyvis buvau gruodį. Kviečiai yra tokie žmonės, kurie tol, kol dalyviai užsiima religinėmis meditacijomis ir šiaip patyrimais, daro visa kita: plauna indus (keli šimtai per dieną), valo kambarius, ruošia dovanėles. Kviečiai beveik nesirodo dalyviams ir su jais nebendrauja, taigi darbas iš dalies lieka nepastebimas, bet tame ir visa esmė. Išmokti taip veikti, išmokti daryti tai, ko beveik nenori, vardan kito.)

Ir taip begyvendamas suradau labai daug pirmų kartų. Tai dalykai, kurių dar niekada nesu daręs, maistas, kurio dar nesu ragavęs, dar niekuomet neregėti daiktai, vaizdai ir taip toliau. Pirmi kartai.

Ir sumaniau juos užrašinėti, ir sau rašau pirmų kartų dienoraštį. Kiekvieną dieną stengiuosi parašyti nors vieną dalyką, kuris įvyko šiandien, ir kurio dar nesu daręs/matęs anksčiau. O tuomet galiu pažvelgti į save — jei vieną dieną parašyčiau “išbandžiau naują tušinuką”, vadinasi, jau negerai.

Gal ir tu nori atsigaivinti gyvenimu?

Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartųAndrius Mamontovas


Du technokeliai

Gyvename pasaulyje, kuriame technologinis vystmasis pasiekė itin didelį greitį. Dabar techninės revoliucijos įvyksta ne kas šimtą metų, ne kas dešimt — vienoje ar kitoje srityje perversmai vyksta kasmet. Žmonės skirtingai elgiasi prisitaikydami prie šio progreso ir dažniausiai savo vietą nujaučia natūraliai. Aš išskiriu du kraštutinius technokelius, nors dažniausiai žmogus geba balansuoti tarp jų.

Technokelias

Pirmoji grupė žmonių labai gerai gaudosi ir seka naujas technologijas. Žino ir diskutuoja apie visas naujoves, išbando ir tęsia domėjimąsi toliau. Neretai sritis yra specifinė (visko nežinosi ir neišbandysi), bet to užtenka. Atsiranda priklausomybė technologijoms, informacijai ir apskritai naujovėms. Tai, žinoma, ne visada blogai, kaip tik: tokie žmonės, neatitrūkdami nuo šių žinių šviežienos gali išnaudoti metodus, apie kuriuos kiti sužinos ir pradės naudoti tik po kiek laiko. Būti priekyje kitų kartais smagu {: Bet čia ir yra šito kelio didžiausia problema — nesvarbu kokia žavinga dabartinė technika būtų, atsiradus naujesnei jos bus negana. Taip neįmanoma pasiekti tam tikros rimties būsenos, kai supranti, kad tau to “pilnai užtenka”. O jei ir pradėtum taip manyti, atsirastų tokių, kurie tau primintų — neužtenka, vartok toliau.

Apgalvok, kiek toli esi šitame kelyje, ir ar tau gera jame būti. (nes priklausomybė neretai suteikia ir saugumo, nebūtinai tikrą (bet koks skirtumas?) nusiraminimą, nes žinai, ką darai ir ką darysi toliau).

Antitechno

Ir šito kelio priešingybė — technologijų ignoravimas. Dauguma šitos priešpriešos aspektų žinomi ir aiškūs, bet vienas įdomus — dalykai, kurių reikia, norint išlikti pasitenkinimo būklėje. Jei technokelyje tu visada turi siekti naujų technologijų, nes senos jau tampa, na… senomis, tai antitechno kelyje sieki kuo mažiau naujovių ir tam tikras sąstingis išeina į naudą. Taip atrandi save ir tai, ko tau nereikia. Toks pasirinkimas irgi nėra nei teigiamas, nei neigiamas — atotrūkis nuo technolgijų (galbūt) neleidžia pilnai, taip maksimaliai ir su visa vartojimo galia, išnaudoti savo galimybių, įgyti informacijos (pavyzdžiui, vieni informacijos ieško vikipedijoje, kiti vis dar varto tarybinę enciklopediją).

Pasakyti, kuris kelias geriau — neįmanoma. Tačiau visi žmonės iš tiesų gerai balansuoja tarp dviejų polių.

O šie svarstymai, nors ir ne itin naudingi, jei tai neaktualu, iškelia klausimą — kur tu esi ir kur nori būti? Klausiu tavęs, nes pačiam sunku atsakyti.


Daryk tai ir nepaisyk jų

Kent Keith – People Are Often Unreasonable

People are often unreasonable, illogical, and self-centered;
Forgive them anyway.
If you are kind, people may accuse you of selfish, ulterior motives;
Be kind anyway.
If you are successful, you will win some false friends and some true enemies;
Succeed anyway.
If you are honest and frank, people may cheat you;
Be honest and frank anyway.
What you spend years building, someone could destroy overnight;
Build anyway.
If you find serenity and happiness, they may be jealous;
Be happy anyway.
The good you do today, people will often forget tomorrow;
Do good anyway.
Give the world the best you have and it may just never be enough;
Give the world the best you have anyway.

You see, in the final analysis, it’s all between you and God;
It was never between you and them anyway.

From Do It Anyway: The Handbook for Finding Personal Meaning and Deep Happiness in a Crazy World

According to the author, Mother Teresa was so moved by these commandments that she hung them on a wall in her orphanage in Calcutta.


Apie laisvę

Šuo moka loti, kai jaučiasi nelaisvas, kai prirakintas prie grandinių, kai aptvare sėdi ar šeimininkas pavadį laiko. Atsek jį, paleisk — ir jis išsigąs pats savęs, nes nebežinos, kaip elgtis. Lyg priėjęs norės aploti praeivį, bet sudvejos savo laisve, grįš prie šeimininko ir tik tada, ten, kiek nedrąsiai palos, o gal ir ten neišdrįs.

Žmonės ilgai gyveno nelaisvėje, jei ne už grotų, tai supančioti visuomenės, ir niekada neišdrįso nerti giliai į laisvę. Bet visada apie ją svajodavo, kovodavo. Ir jei kas išdrįsdavo būti laisvas, kaip šuo nusigąsdavo savęs, sugrįždavo ir kitiems pasakodavo apie laisvę, kokia ji puiki. Tačiau pats niekada nenorėdavo ten sugrįžti. Žmonėms patinka būti nelaisviems.



Mane rasi

TwitterTumblrFacebookBehanceLinkedInGoogle BuzzFlickrdeviantArtVimeoYouTube

Twitter

  • himno giedojimas V. Kudirkos aikštėje - trumpiausias (2 min?) masinis renginys, kuriame buvau (: 3 weeks ago
  • Beje, žinau, kad daug kas rodo live-stream'ą, štai lifehacker'io sąrašas: http://bit.ly/9sgq7M Tačiau VISI jie turi location restrictions. 1 month ago
  • Stebiu Danija vs. Olandija. 2010, ir niekas negali live-streaminti vaizdo internetu? Tenka tenkintis fifos text-sreamu. 1 month ago
  • SQLBuddy (http://www.sqlbuddy.com/) dėka galiu nebenaudoti PHPMyAdmin. Jei administruoji MySQL duombazes, būtinai išbandyk. Gėėėėris. 2 months ago
  • Smashing Magazine naujausiame įraše yra ir mano wallpaper'is: http://ow.ly/1FKRk Komentarai džiugina. 3 months ago

Flickr

IMG_0885IMG_0897IMG_0867IMG_0863IMG_0861IMG_0857