Žodžiai ir raidės ir ne tik

Yra tokia Jono Meko poezijos knyga „Žodžiai ir raidės“.
Nuostabūs ten eilėraščiai. Man turbūt patys gražiausi.
Kelis siūlau paskaityti ir tau. Ir jei patiks… mažai ką begalėsi padaryti — knygos jau seniai nebemačiau knygynuose.
Beje, eilutės ir tarpai tarp raidžių ten svarbūs, tad nežinau, kiek pavyks tai perteikti čia.

Poezija išliks,
taip kaip
ilgesys,
nostalgija,
svajonės.

Jūsų žodžiai
nenužudys

vaikelio juoko,
smilgelių
jautrumo,

draugystės,
lūpų,

mano sapnų,
debesų
pakraščiukų.

…

Antra valanda
ryto,
Niujorke.

Aš sėdžiu dabar savo
vienišam
kambary

ir kalbu apie
rudenį

Bet ruduo tik mano
atminty

aplinkui knygos
muzika
popierių chaosas

Niekas neįtaria
kad kažkur
galbūt krinta
lapai

Aš visai kitur
užu laiko
kasdieniškų
ribų

nei čia nei ten
kaip
Schroederio
katė

A, kaip Schroederio katė
einu aš per
rudenį
kartu būdamas ir
vasara ir
ruduo, ir žiema ir
pavasaris.

…

Kaip senam
dvare
medis laikos įkibęs

prieš vėją

du šimtus ar
tris
kas žino kiek
metų,

pakrypęs toks,
lyg susirūpinęs.

O didelis jis ir
lapuotas, pilnas
žalumos.

O vėjas vis
pučia.

Aš esu
tas
medis

aš esu
tas
vėjas.

…

Pasitikėk
pasitikėk

pasitikėk
pasitikėk

pasitikėk
baltais
debesų
avinėliais.

2 nuomonės

Niekur

Mokylai reikėjo parašyti rašinį tema “Niekur”, kurio neskaitėm, ta proga duodu jį paskaityti čia. Impresijas mielai skaitau, kritiką irgi, bet pakeisti mane bus sunkoka.

Hipnotizuojančiai ritmingai nuo įtvirtintos žvakės kapsėjo vaško lašai, krito ant senojo rašomojo stalo ir stingo. Baltas popieriaus lapas tylėdamas laukė, o kad jis būtų žinojęs, kiek jis dar turės taip gulėti! Ant sienos kabojo nuvytęs juodas žiedas, nepastebėtas nė vieno, kuris kadais buvo įžengęs į šitą kambarį. Atsisukau: mane persmelkė jo kraupi istorija. Žinojau – jis visada manęs laukė ir sulauks.
Klūpojau lyg garbindamas naktį, kuri elgesė kaip rafinuota dama, kasnakt dovanojanti mėnesieną, o ištikimiesiems dar numetanti žiedų. Ir šiąnakt aš žinojau: mane vėl kvies tie žiedai, su tokiu pat nerimu laukiau jų ir jau pradėjau drebėti.
Pašiurpusia oda stebėjau – juodas žiedas magiškai skleidėsi iš žvakės liepsnos. Mano rankos jau vėso, tik dešinį delną dar šildė ant jo kapsintys vaško lašai.
Keliauju į niekur, kur nieko, taip nieko nėra, kur pamiršta tai, kas nebuvo įvykę, kur mirę jau tie, kas dar gimę nebuvo, kur neparašyti laiškai pelenais tepavirtę.

P.S. WordPress.com pagaliau įdėjo K2 theme, kuri geresnė – buvusi ar ši?

Nuomonių dar nėra

Be pavadinimo, kaip visada.

Man nebepatinka, kad rašau banaliom temom. Bet rašau, visvien.

Juk tu matei tą žvilgantį ir magišką paviršių, kuris atspindėjo iliuzijas, netikras, bet kerėjusias. Lyg stiklas, kuris atspindi saulę, lyg ežeras, kuris į save sumerkęs visą pasaulį, ir taip džiugesningai!

Dabar tas pasaulis, tas žvilgantis ežero veidrodis vėl blizgėjo, prieš mano akis raibuliavo, ramino, kaip kažkadais stebėti vaizdai prie jaukaus ežeriuko miško vidurį. Žuvys neplaukiojo, saulė danguje nejudėjo, vis vienodai tą saulę atspindėjo, tik raibuliavo, ramiai ramiai raibuliavo… O kai vėjas pavargo, lyg ankstyvo miego nuėjęs, ir paviršius sustingo, tada išryškėjau tame stikle aš pats. Ir lyg ne nuo amalgamiško stiklo, sugebėjau pažvelgti į savo akis.

O tuomet vėjas vėl pradėjo pūsti iš šiaurės. Pakėlęs nurimusius lapus, nunešdamas juos į lygų vandenį, sumaišydamas mano atvaizdą. Debesų šešėlis krito ant ežero, lig visiškos tamsos. Užmerkė akis.

Nuomonių dar nėra