Gyvename pasaulyje, kuriame technologinis vystmasis pasiekė itin didelį greitį. Dabar techninės revoliucijos įvyksta ne kas šimtą metų, ne kas dešimt — vienoje ar kitoje srityje perversmai vyksta kasmet. Žmonės skirtingai elgiasi prisitaikydami prie šio progreso ir dažniausiai savo vietą nujaučia natūraliai. Aš išskiriu du kraštutinius technokelius, nors dažniausiai žmogus geba balansuoti tarp jų.
Technokelias
Pirmoji grupė žmonių labai gerai gaudosi ir seka naujas technologijas. Žino ir diskutuoja apie visas naujoves, išbando ir tęsia domėjimąsi toliau. Neretai sritis yra specifinė (visko nežinosi ir neišbandysi), bet to užtenka. Atsiranda priklausomybė technologijoms, informacijai ir apskritai naujovėms. Tai, žinoma, ne visada blogai, kaip tik: tokie žmonės, neatitrūkdami nuo šių žinių šviežienos gali išnaudoti metodus, apie kuriuos kiti sužinos ir pradės naudoti tik po kiek laiko. Būti priekyje kitų kartais smagu {: Bet čia ir yra šito kelio didžiausia problema — nesvarbu kokia žavinga dabartinė technika būtų, atsiradus naujesnei jos bus negana. Taip neįmanoma pasiekti tam tikros rimties būsenos, kai supranti, kad tau to “pilnai užtenka”. O jei ir pradėtum taip manyti, atsirastų tokių, kurie tau primintų — neužtenka, vartok toliau.
Apgalvok, kiek toli esi šitame kelyje, ir ar tau gera jame būti. (nes priklausomybė neretai suteikia ir saugumo, nebūtinai tikrą (bet koks skirtumas?) nusiraminimą, nes žinai, ką darai ir ką darysi toliau).
Antitechno
Ir šito kelio priešingybė — technologijų ignoravimas. Dauguma šitos priešpriešos aspektų žinomi ir aiškūs, bet vienas įdomus — dalykai, kurių reikia, norint išlikti pasitenkinimo būklėje. Jei technokelyje tu visada turi siekti naujų technologijų, nes senos jau tampa, na… senomis, tai antitechno kelyje sieki kuo mažiau naujovių ir tam tikras sąstingis išeina į naudą. Taip atrandi save ir tai, ko tau nereikia. Toks pasirinkimas irgi nėra nei teigiamas, nei neigiamas — atotrūkis nuo technolgijų (galbūt) neleidžia pilnai, taip maksimaliai ir su visa vartojimo galia, išnaudoti savo galimybių, įgyti informacijos (pavyzdžiui, vieni informacijos ieško vikipedijoje, kiti vis dar varto tarybinę enciklopediją).
Pasakyti, kuris kelias geriau — neįmanoma. Tačiau visi žmonės iš tiesų gerai balansuoja tarp dviejų polių.
O šie svarstymai, nors ir ne itin naudingi, jei tai neaktualu, iškelia klausimą — kur tu esi ir kur nori būti? Klausiu tavęs, nes pačiam sunku atsakyti.
Pirmas kelias yra grynas vakarietiškas vartojimas – vis ta pati stimuliacija, tik ne tiek daiktais, kiek informacija.
Antras kelias čia neapibrėžtas, tu labai abstrahavai. Ar Mahatma Gandis, teigęs, kad traukinių Indijoje nereikia, nes svarbu yra pati kelionė (joje gali atrasti save) priskirtinas prie antrosios grupės?
Kaip pats pasakei – čia du priešingi poliai :) ir vis dėlto siauras mąstymas žmones taip grupuojant. (Pats ir sakai, kad esama kažkokio vidurio).
Jo [Gandžio] filosofija labai panaši į mano aprašytąjį antitechno. Sakyčiau, priskirtinas, ir net įkvepiantis. (Techniniai klausimai tepasilieka fone).
O iš tiesų žmonių negalima taip grupuoti. Kur yra du kraštutinumai, beveik nei vienas jų visiškai neegzistuoja.
Ech… sunku pilti viską ant popieriaus/klaviatūros. Tai vat, kaip jau abu sakėte nėra kraštutinimų besilaikančių žmonių… Ir visgi, faktas kaip blynas kad negalime tutėti visko ir matyt “progresas” išstums antitechno, nebent įvyks kažkas neįtikėtino ir žmonės(didžioji dalis jų) susivoks, kad reikia retkarčiais atsigręžti ir pažiūrėt ko mes atsisakome eidami technokeliu…
Kitą vertus juk visai neįdomu būtų, jei staiga mes sustotume- dingtų visas to, kas žmonijos istorijoje dar nepatirta siekimas. Reiškia nustotumėm keistis, o kartu ir tobulėt… neprisimenu tikslios citatos bet kaip Faustas pasakė, kai augt nustoji mirt belieka tik.
Taigi, aš už techno kelią, kad ir kur jis mus nuves, nes manau kad ankščiau ar vėliau surasim kažką naujo ir geresnio už esamą… arba bent jau pražūsim to siekdami.