Kai gyveni skubėdamas, lengva nuskęsti pačiame gyvenime. Lengva prarasti nekasdieniškumo jausmą. Bėgant dienoms kartais imi ir užmiršti, jog gyveni. Prieš kelias savaites turbūt man buvo panašiai — tas jausmas, kuris skyrė vieną dieną nuo kitos, ganėtinai išblėso.
Tuomet prisigalvojau visokiausių veiklų. Apie jas nerašiau šitame bloge, bet primenu sau pačiam — buvau mainų programoje su Kauno jėzuitų gimnazija, o nuo ketvirtadienio iki vakar dienos (sekmadienio) buvau kvietys Kairų rekolekcijose (plačiau: tai tokios rekolekcijos, kuriose pats kaip dalyvis buvau gruodį. Kviečiai yra tokie žmonės, kurie tol, kol dalyviai užsiima religinėmis meditacijomis ir šiaip patyrimais, daro visa kita: plauna indus (keli šimtai per dieną), valo kambarius, ruošia dovanėles. Kviečiai beveik nesirodo dalyviams ir su jais nebendrauja, taigi darbas iš dalies lieka nepastebimas, bet tame ir visa esmė. Išmokti taip veikti, išmokti daryti tai, ko beveik nenori, vardan kito.)
Ir taip begyvendamas suradau labai daug pirmų kartų. Tai dalykai, kurių dar niekada nesu daręs, maistas, kurio dar nesu ragavęs, dar niekuomet neregėti daiktai, vaizdai ir taip toliau. Pirmi kartai.
Ir sumaniau juos užrašinėti, ir sau rašau pirmų kartų dienoraštį. Kiekvieną dieną stengiuosi parašyti nors vieną dalyką, kuris įvyko šiandien, ir kurio dar nesu daręs/matęs anksčiau. O tuomet galiu pažvelgti į save — jei vieną dieną parašyčiau “išbandžiau naują tušinuką”, vadinasi, jau negerai.
Gal ir tu nori atsigaivinti gyvenimu?
Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų. Andrius Mamontovas
