Yra tokia Jono Meko poezijos knyga „Žodžiai ir raidės“.
Nuostabūs ten eilėraščiai. Man turbūt patys gražiausi.
Kelis siūlau paskaityti ir tau. Ir jei patiks… mažai ką begalėsi padaryti — knygos jau seniai nebemačiau knygynuose.
Beje, eilutės ir tarpai tarp raidžių ten svarbūs, tad nežinau, kiek pavyks tai perteikti čia.

Poezija išliks,
taip kaip
ilgesys,
nostalgija,
svajonės.

Jūsų žodžiai
nenužudys

vaikelio juoko,
smilgelių
jautrumo,

draugystės,
lūpų,

mano sapnų,
debesų
pakraščiukų.

…

Antra valanda
ryto,
Niujorke.

Aš sėdžiu dabar savo
vienišam
kambary

ir kalbu apie
rudenį

Bet ruduo tik mano
atminty

aplinkui knygos
muzika
popierių chaosas

Niekas neįtaria
kad kažkur
galbūt krinta
lapai

Aš visai kitur
užu laiko
kasdieniškų
ribų

nei čia nei ten
kaip
Schroederio
katė

A, kaip Schroederio katė
einu aš per
rudenį
kartu būdamas ir
vasara ir
ruduo, ir žiema ir
pavasaris.

…

Kaip senam
dvare
medis laikos įkibęs

prieš vėją

du šimtus ar
tris
kas žino kiek
metų,

pakrypęs toks,
lyg susirūpinęs.

O didelis jis ir
lapuotas, pilnas
žalumos.

O vėjas vis
pučia.

Aš esu
tas
medis

aš esu
tas
vėjas.

…

Pasitikėk
pasitikėk

pasitikėk
pasitikėk

pasitikėk
baltais
debesų
avinėliais.